Šiuolaikinėje visuomenėje suaugusieji dažnai mokomi būti savarankiški, stiprūs ir nepriklausomi. Nuo ankstyvo amžiaus kartojama, kad reikia „susitvarkyti patiems“, neapsunkinti kitų savo problemomis ir nerodyti silpnumo. Toks požiūris ilgainiui suformuoja vidinę nuostatą, kad pagalbos ar artumo poreikis yra trūkumas. Dėl to daugelis suaugusiųjų slepia savo emocinius poreikius net nuo artimiausių žmonių.
Emocinė patirtis ir nusivylimai
Suaugusiųjų gyvenime dažnai kaupiasi patirtys, kurios mažina pasitikėjimą kitais. Nesėkmingi santykiai, išdavystės, skyrybos ar nutrūkę draugystės ryšiai palieka emocinius randus. Po tokių patirčių žmonės ima saugotis – užsidaro, vengia atvirumo ir stengiasi viską spręsti vieni. Pripažinti, kad vėl reikia kitų, reiškia rizikuoti dar kartą nusivilti.
Socialiniai vaidmenys ir atsakomybė
Suaugusieji dažnai atlieka daugybę vaidmenų – tėvų, partnerių, darbuotojų, vadovų. Šie vaidmenys sukuria spaudimą būti „stipriuoju“, kuris rūpinasi kitais, o ne pats prašo pagalbos. Tokiose situacijose asmeniniai poreikiai nustumiami į antrą planą. Pripažinti, kad reikia palaikymo, reiškia trumpam nusiimti šį vaidmenį, o tai daugeliui atrodo nepatogu ar net gėdinga.
Vienatvė skaitmeniniame pasaulyje
Nors technologijos suteikia daugybę bendravimo galimybių, jos ne visada padeda jaustis mažiau vienišiems. Skaitmeninis ryšys dažnai yra fragmentiškas ir paviršutiniškas. Suaugusieji gali bendrauti su daugybe žmonių, bet vis tiek jausti emocinį trūkumą. Dėl to atsiranda alternatyvūs ryšio ieškojimo būdai, tokie kaip sex pažintys, kurie leidžia greitai patenkinti artumo poreikį, tačiau ne visada suteikia ilgalaikį emocinį ryšį.
Baimė būti našta kitiems
Dar viena priežastis, kodėl suaugusieji vengia pripažinti savo poreikį kitiems, yra baimė tapti našta. Daugelis nenori apkrauti artimųjų savo problemomis ar emocijomis. Jie renkasi tylėti, manydami, kad taip apsaugo kitus. Tačiau toks elgesys dažnai sukuria dar didesnį atstumą ir stiprina vienišumo jausmą.
Priklausomybė nuo savikontrolės
Brandžiame amžiuje žmonės išmoksta kontroliuoti savo emocijas ir elgesį. Nors tai padeda funkcionuoti kasdienybėje, kartu atsiranda ir sunkumas parodyti pažeidžiamumą. Pripažinti, kad reikia kitų, reiškia pripažinti, jog ne viską galima suvaldyti vien savo jėgomis. Tai prieštarauja įprastam savikontrolės modeliui, todėl dažnai atmetama.
Ryšio poreikis kaip žmogiška realybė
Nepaisant visų vidinių barjerų, poreikis ryšiui išlieka. Suaugusieji, net ir būdami savarankiški, išlieka socialios būtybės. Istoriškai bendruomenė visada buvo išlikimo ir emocinės pusiausvyros pagrindas. Tik pripažinus, kad kiti žmonės nėra silpnumo ženklas, o būtina gyvenimo dalis, atsiranda galimybė kurti gilesnius, tikresnius santykius.
